Palyginus su šalių-partnerių neįgaliųjų asmenų lytinio švietimo studijomis, Didžioji Britanija ir Lietuva dirba aukštesniame lygyje, nei kitos projekto partnerės (Turkija, Ispanija, Vengrija, Graikija, Italija). Tačiau išnagrinėjus šalių-partnerių švietimo sistemas paaiškėjo, kad jos taiko įvairius švietimo metodus ir neturi lytinio švietimo modelio, konkretaus požiūrio/metodikos ar modulinių mokymo programų neįgaliesiems.
Klausytojų žinių apie lytinį švietimą stoka bei (kaip, kada, kokia metodika, požiūrį) suteikti tiems, kas dirba su neįgaliais asmenimis švietimo sistemoje, ir neįgalių asmenų tėvams, apsunkina protinę negalią turinčių žmonių lytinį švietimą. „NWSA-Education Sciences“ paskelbtame moksliniame tyrime pabrėžiamas tėvų vaidmuo lytiniame švietime: „Tas faktas, kad dauguma tėvų, auginančių protinę negalią turinčius vaikus, yra susirūpinę dėl jų vaikų susidomėjimo seksualumu, tėvai dažnai galvoja, kad jų vaikai liks vaikais, kadangi mano, jog jų vaikams nereikalingas lytinis švietimas, nes jie neturės lytinio poreikio, ir todėl tėvai jaučiasi bejėgiai susidūrę su tokia situacija. Tokio pasiryžimo stoka pabrėžiama ir JT Pasaulio populiacijos fondo paskelbtoje 2014 metų Pasaulio populiacijos ataskaitoje, kurioje teigiama, kad kiekvienais metais 91 tūkstantis gimdančių mergaičių ir 1 iš 3 santuokų sudaro jaunesnės nei 18 metų mergaitės ir šis santykis yra „maždaug 68% mergaičių, turinčių raidos ir intelekto sutrikimų rizikuoja patirti seksualinį smurtą iki 18 metų“. Kitaip tariant, vaikai su negalia 3.4 karto dažniau patyria seksualinį smurtą nei jų sveiki bendraamžiai.